Taigi visų pirma noriu pasveikinti visus su atėjusiom žiemos šventėm. Palinkėjimas bus trumpas ir banalus, - linkiu visko daug :) (man tarp kitko šitas palinkėjimas labai patinka :DD)
Ant stalo, meniškoje betvarkėje stypsančioje žvakidėje jau smilko užgesusi antra žvakė. Kitos neturėjau, o mažosios kvepiančios žvakelės, gautos per šias Kalėdas, deginti be reikalo nenorėjau. Tam reikėjo progos. Belaukdama, kol nudžius nagų lakas galvojau apie ką gi parašyti man savo bloge. Deja mano galvoje buvo tuščia. Aišku nepaisant to, kad mano galvoje šiuo metu funkcionuoja smegenys ir reguliuoja gyvybiškai svarbius mano organizmo procesus, tik jos ten ir buvo. Jokios minties, jokios idėjos. Nieko. Tuštuma. Ir taip besėdint iš praeities grįžo linksmi ir nelabai prisiminimai. O jei konkrečiau - meilės, neapykantos ir panašūs dalykai. Gerai, nelabai čia konkretu, bet dabar, kai prisimenu, visa tai man kelia juoką. Net gi dabar matydama "the person"online veiaknygėje imu juoktis. Nežinau kodėl, bet juk juokas ilgina gyvenimą ;D Tačiau kartu prisimenu ir ne tik savo istoriją. Kaip taip gali būti? Tas pats žmogus, kurio vardas čia neminimas, mane su ja tiesiog netyčia ėmė ir susiejo. Ir aš galėčiau grįžti į pastarąjį savo post'ą kalbėdama apie tai, bet to nedarysiu. Šį kartą pasisakysiu kitaip.
Štai čia prasideda post'o dalis, kurioje ne vienam žmogui pasakysiu tai, ką noriu pasakyti, nors ir neminėsiu vardų, bet tie žmonės atpažins save. Čia prasideda Kalėdinė išpažintis. (ar kažkas tokio, whatever...)
Visų pirma.... Mieloji mano, jis to nevertas. Pasakysiu tai dešimtąjį ir tūkstantąjį kartą. Antra.... Iš tikro tai nežinau kaip kreiptis į šitą žmogų, kad jis save čia atpažintų, bet kiti ne :D Boy, you have to learn to trust me more. I give my word when I say, that You can and I really want You to trust me.
Trečia.... Mieloji mano poete, rašytoja, dainininke, šokėja, aktyviste, mokyklos tarybos nare :D Ir to vieno faino, mielo gyvūnėlio vardo vietoj pravardės nešiotoja :D Iš tikrųjų, labai džiaugiuosi, kad viskas vėl grįžo į senąsias vėžias. Nežinau kaip ilgai būčiau tempus :)
Ketvirta..... Žmogui, kuris vis tiek neskaito mano blogo. Tu mane užknisi. Bet kažkur giliai maža dalelytė manęs jaučia, tikisi, o gal ir šiek tiek tebenori, kad nors minimaliai kada nors bendrautume. Bet šiaip tu mane užknisi. Ypač dabar, ir kai šikiesi iš oro.
Kol kas tiek, tikrai nesugalvoju ką daugiau beparašyti. Trys iš žmonių į kuriuos čia kreipiausi ankščiau ar vėliau sulauks post'o skirto TIK jiems (kiekvienam atskirai) Na o apie ketvirtą ir taip jau per daug prirašius esu.
Sveiki. Man jau truputį nusibodo rašyti post'us ta pačia tema, bet negaliu niekaip iš galvos išvaryti to minčių pertekliaus kuris gadina tiek mano nervus, tiek gyvenimą (vienaip ar kitaip, bet deja taip yra).
Taigi, taip jau yra, kad jūs, vaikinai, esate labai įdomūs sutvėrimai. Kodėl? Na visų pirma, jūs mėgstate suteikti merginoms viltis, kam ir kodėl? Jūs vieni težinot. Antra, patys nesigaudot savo jausmuose... "įsimylėjau ją bet ir tu man patinki" WHAT THE FUCK? Kalbu ne iš savo patirties, bet man pasirodė gana keista, kad taip iš viso įmanoma. Aišku prie sąrašo galima pridėti ir pasinaudojimą merginomis ir jų gerumu. Tikrai būna tokių situacijų ir aš kalbu ne apie lovos reikalus. Čia jau kita tema, kuri kol kas , ačiū Dievui, man neaktuali.
Na, o jeigu pereinant prie konkrečių pavyzdžių, tai, mielasis mano katine "kurio vardo nevaliai minėti", atvirai sakant užknisai tam tikra prasme. Siūlyčiau apsispręsti ko patsai nori. Tikrai ganėtinai įdomus įra bendravimo būdas, vieną savaitę bendrauti paprastai, sekančią mielai ir šiltai ir po to savaitę ar dvi išvis nebendrauti, o dar geriau - susirasti "antrą pusę" su kuria ištempi daugiausiai mėnesį, nes atsiranda geresnis. Visuomet ir atsiras toks, kol nesutvarkysi šitos savo problemos. Na tokia čia problema, reikia pagaliau apsispręsti.
Taigi nepaisant to, kad tas kam reikia greičiausiai neperskaitys viso šito reikalo, manau dauguma sutiks su manim.
Aš jau žinau, ko aš noriu. Dabar laikas susivokti kai kam kitam.
Ir visiem vaikinam - merginos gal ir reikalauja daug, kaikurios. Kitos tik nori nuoširdumo.
PRISIMINKIT : Geriau merginai tiesiai šviesiai pasakyti "sorry nieko nebus, aš nieko nejaučiu" , negu dėl kažkokių priežasčių nesakyti nieko ir dar labiau ją skaudinti teikiant viltis. Patikėkit, jūs tai darot net nenujausdami.
Sveiki. Šį vakarą pasisakysiu trumpai. Bent jau pasistengsiu. O kalbėsiu apie praeities klaidas ir jų kartojimą. Tai gali būti aktualu daugumai panelių, dėl esamos situacijos arba ateičiai. Tikriausiai tiesiog noriu pasidalinti savo išgyvenimais. Bet koks gi skirtumas. Pradėkime.
Klaida Nr. 1 Praeityje kartojau tas pačias klaidas.
Kaip ir supratote, kalba grįžta prie žmogaus kurį vadinsime žmogumi(aka. "the person"). Taigi tas žmogus, kad ir kiek kartų ,švelniai tariant, pasinaudojo manimi ankščiau (ačiū Dievui NE pačiu blogiausiu būdu, if you know what i mean) aš vis vien toliau bendravau su juo. Kodėl? Pats Dievas težino. Kas iš to? Puikiai supratau klaidas, kurias dariau.
Klaida Nr. 2 Būdama su juo, pyktį pamiršdavau.
O be reikalo. Reikėjo palikt tam ******* gražų įdrėskimo randą ant veido, kad atsimintų, jog su manim nejuokai. Cha, ironiška, bet tuo metu šiam žmogui jaučiau silpnybę.
Klaida Nr. 3 Kartoju praeities klaidas. Sąmoningai.
Kartais net pati suabejoju, ar turiu nors kiek sveiko proto. Kartoju beveik tą patį. Skirtumas vienas - nebejaučiu jam silpnybės. Tikslas - noriu keršto.
*Apibendrinant
Pati nesuprantu ar sąmoningai vėl veliuosi į tą reikalą ar tiesiog nesipriešinu tam kas verčia mane vėl daryti klaidas. Manau, kad arba šį kartą susivoksiu reikiamą akimirką ir nepadarysiu klaidos, arba gana skaudžiai (skaudžiau nei pernai) iš jos pasimokysiu.
Arba, tai tėra laikinas dalykas, retkarčiais gan geras laiko praleidimas, tiesiog susitikimas su senai matytu pažįstamu. Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Pagyvensim, pamatysim. Nepaisant to, kad aš Jotruputėlį pasiilgau, neleisiu niekam to daugiau daryti suvokus situaciją.
xoxo, iMagiNation
P.S.: Kelios mano draugės vis dar mano, kad iš mūsų vis dar gali išeiti graži pora. LABAI abejoju tuo, Jis pats susigadino savo įvaizdį mano akyse. Deja, bet toli nenueis. Tikiuosi.
Iš karto atsiprašau už antraštę jeigu kam nepatiko. DEAL WITH IT. Taigi nieko nelaukdama eisiu prie reikalo. Šiame poste aptarsime 'vierchavimą' ir kaip su juo elgtis, arba kaip nebūti pasikėlusiu 'vierchu' jeigu toks esi ( o tokių žinau nemažai). Taigi, man pačiai nesenai teko gana gera dozė 'vierchizmo'. ir esmė tame, kad paprastai JIE YRA NORMALŪS ŽMONĖS.... Kas per š*** jiems užplaukia? Tai vis dar lieka paslaptimi......
ŠIUO POST'U NESIEKIU NIEKO ĮŽEISTI, KAI KURIE PAVYZDŽIAI YRA PAIMTI IŠ PAŽĮSTAMŲ ŽMONIŲ, BET JIE VISI TOLI GRAŽU NĖRA TOKIE SIAUBINGI, KAIP GALI PASIRODYTI. IR JIE VISI GALI BŪTI FAINI IR NEPASIKĖLĘ.
INTERNETAS VISAGALIS *arba žiūrėk kaip moku naudotis kompiuteriu*
Visi, manau, esam susidūrę su internetiniai "ereliais" , kurie internete reiškiasi, skraido ir plasnoja, o realybėje bijo pažiūrėt kažkam į akis. Pripažinkim, vieną ar kitą kartą visi esam tokiais buvę. Ir kol tas "erelio sindromas" pasireiškia tik internetinėj erdvėj, su tuo galima taikstytis, arba elementariausiai nusodinti.
PAŽIŪRĖK KOKS AŠ KIETAS *arba varau ant kitų, kad paslėpčiau savo trūkumus*
Taigi jau rimtesnė "vierchizmo" stadija. Kai reiškiasi ne tik internete bet ir realybėje. Ir ką jūs sau manot? Tai jiems baisiai gerai sekasi. Nieks prieš juos nesišakoja, visi jiems ubagai.. Tikdidžiausias klausimas yra : Kažin, ar jūs patys nesat didesni ubagai?
TĖTI NUPIRK MAN PASAULĮ *arba aš turiu pinigų, tad klausykit tik manęs*
Viena iš juokingiausių (man asmeniškai) "vierchizmo" rūšių yra ši. Šiai grupei priklauso turtingų tėvelių pasipūtę ir neišauklėti vaikai, tiesiogine to žodžio prasme nusipirkę vietas visuose įmanomuose prestižiniuose "būreliuose", vadinkime taip. Ir jie nesiskaito su tavim jeigu nesutampa jūsų požiūris, skonis alkoholiui ir linksmybėms arba tiesiog jeigu nesi, švelniai tariant, padlaižys. Dar yra ir kategorija tokių, kurie tik primeta, kad yra turtingi, kad galėtų pasipuikuoti ir bent trumpam pabūti "vierchais". Jie turėtų įsikalti į galvas, kad jeigu sutaupę iš metų kišenpinigių šimtą litų su jais maivosi prieš kiekvieną , tai dar nereiškia, kad jie yra baisiai turtingi. Tiesiog turi gerus taupymo gebėjimus ir geriau juos panaudotų GERAM tikslui.
VIENAS UŽ VISUS IR KVAILYS PO VIENĄ *arba atskirai, ne tokie jie ir kieti*
Tai yra faktas, kurį žino kiekvienas. IR kas keisčiausia, kad kai jie yra visai FAINI žmonės kai šalia nebūna jų šutvės. Tai yra paslaptis kurios niekam dar nepavyko išsiaiškinti. Na bet visi mes remiamės logišku paaiškinimu: Neturi prieš ką vaidint "kietų" tai ir nevaidina. Neturi prieš ką "pasirodyt" ir ramūs sėdi, ir bendrauja kaip normalūs žmonės. PRAŠAU VISADA BŪKIT NORMALŪS :D
PAŽIŪRĖK Į MANE *arba kitos "vierchizmo" atmainos*
Dar pastebėjau, kad yra tokių žmonių, kurie šiaip reikalauja dėmesio iš kitų ir dėl to kažkaip paslaptingai patenka į tą "vierchų" būrį. FOR EXAMPLE paimkime įsivaizduojamą panelę. Jai reikia vaikinų ir kitų aplinkinių dėmesio. Ką ji daro? Ogi eina pas belenkokius, o paskui giriasi visiem apie savo praėjusio vakaro nuotykius. Ką aš galiu pasakyt? Iš tokios panelės ateitį išeis nebloga viešnamio darbuotoja :D Aišku aš nenoriu nieko įžeisti, ir tai nereiškia, kad aš kalbu apie kažkokį žmogų. Tiesiog pagalvok, GAL KITIEM NEĮDOMU TAVO NUOTYKIAI, kad ir kokie jie būtų.
- ATMINTINĖ
*Po vieną vierchai - normalūs žmonės *Jeigu užkliuvai "vierchui" nekreipk dėmesio, nes jie visada sugalvoja nebūtas istorijas. Ir kas iš to? Tau px. *Jeigu jie nesiskaito su tavim, tu nesiskaityk su jais. Tau px. *Tegul jie užsiima savo reikalais. Tau px. *Tau px. *BEVEIK visi "vierchai" kada nors suauga.
Taigi, manau ka šį kartą apibendrinimo nereikia. Ačiū už dėmesį.
Vis dėl to nusprendžiau netęsti istorijos, visų pirma dėl to, kad mano sumanymai , nuomonė ir mintys keičiasi kasdien ir aš ją vis keičiu ir keičiu, kam galiausiai nebeturėsiu laiko. Taigi grįšiu prie savo įprastinės post'ų formos BET su istorijos veikėjų vardais. Visų pirma - taip įdomiau, o antra galėsit pasukt galvą ar apie jus ten yra parašyta.
-
Taigi baigiantis vasarai saulė šildo vis mažiau ir trumpiau ir jauti, kad po truputį grįžta ta rudeninė depresija. Arba bent jau nori grįžti. CHA neišdegs. Užsibrėžiau tikslą tokį - nepulti į depresiją. Šios akcijos pavadinimas - liūdesiui ne ! Skamba ganėtinai "emo" ania? Na tiesiog sumanymas yra toks, kad užsiimti reikia kažkuo, kas neleistų kontaktuot su tom liūdnom mintim, ta yra užsiimti veikla ir t.t. Shouldn't be too hard, right? Tuo labiau, kad šiemet mūsų laukia egzaminai. O TAIP. Tuo tarpu mąstant apie būsimus mokslo metus mano AIMP2 music plyer'is užgroja dainą kuri man primena praėjusius metus. Taigi, manyčiau, verta prieš naujus apmąstyti senuosius. Ką gi ten mąstyt... Metai buvo SUPER DUPER MEGA AWESOME, bet... Visi dalykai turi savo šviesiąją ir ne tokią šviesią pusę. Pavyzdžiui yra toks "objektas"... Kaip čia jį pavadinus.? Na savam rate jis buvo kaip "the person" taigi manau taip ir paliksim. IR TIKRAI sorry, aš neimsiu pasakoti nuotykių, tiesiog paanalizuosiu žmogaus elgseną. TAIGI, pradėkime:
Pirmas įspūdis ne visada yra teisingas (antras bei trečias taipogi)
Aš kalbu ne tik apie išvaizdą, o ir patį bendravimą pirmą kartą susitikus, bei antrą ir galų gale visą bendravimą iki tada kol "the person" parodo savo tikrąjį veidą.
Svajonės kartais nesutampa su realybe
Ypatingai jeigu esi vis dargyvenimu nepatenkintas ir neapsisprendžiantis ko nori paauglys. Tuo labiau kai žmogus apie kurį eina kalba, jau toli gražu nebeilgai džiaugsis paauglystės teikiamais "malonumais".
Amžius tik skaičius (kai jūs dviese)
Visai kas kita yra kai esate draugų kompanijoje. Nes yra žmonių kurie labiau atsižvelgia į tai ką pagalvos kiti , o ne į tai, ką jaučia ir ko nori pats. O gal nenori?
EX žino viską
,,Jis tikrai nėra mergišius, greičiau mielas ir prisirišantis." Bullshit pasakysiu atvirai. Jis būna mielas tik tada kai jam yra naudos iš to. Tuo labiau jeigu jis į tave nežiūri rimtai ir žino tavo sugebėjimus vienoj ar kitoj srityje. Tada tikrai sugalvos kaip jais pasinaudoti. Tikrai.
Reikia linksmybių, tarp linksmybių
Gal būt "the person" ir yra ištikimas tai, kurią tariamai yra įsimylėjęs iki kaulo smegenų BET tarp jų jis nenori būti užmirštas ir ieško meilės. Aišku kreipsis į tave jeigužino arba bent jau numano, kad jauti jam silpnybę. Neliksi nepastebėta tikrai, gal būt būsi apdovanota vienu kitu "laižiaku" ir šiaip smagiai praleisi laiką. Galų gale, mielosios, neišpildykite jų antros galvos noro. Iš to nieko gero ir aš, asmeniškai, džiaugiuosi, kad nesu tokia naivi kaip kai kurios mano amžiaus panelės. Verčiau jau aš garbinsiu savo muzikos Dievuką, negu pasiduosiu vaikinui kuris į mane net nežiūri rimtai.
Niekada nesitaikyk ir nenusileisk
Ir paskutinis reikaliukas. Patarimas, kad nedarytumėt tokių žioplų klaidų kaip pro pirštus žiūrėti į ignoravimą, į ko ne tiesiogiai tau į akis pasakytą faktą, kad į tave nežiūrima rimtai.Ir paskui, net supratus faktą, kad esi tiesiog laiko praleidimo būdas ar objektas meilės stokai sumažinti, toliau tęsti bendravimą su "the person" yra viena kvailiausių klaidų kurią galima padaryti. Trust me, i know this sh*t.
Taigi apibendrinant šią atmintinę ir mano mintis
Praėję metai buvo visko pilni. Įskaitant ir "the person" iš kurio sužinojau, kad tikrai yra kiaulių vaikinų tarpe. Ir nepaisant to, kad buvo pasinaudota mano gebėjimais ir mano savybe visuomet padėti draugams kaip tik galiu, įskaitant ir pasinaudojimą silpnybe kurią jaučiau vaikinui. Nepaisant to, kad daugeliu atvejų buvau tiesiog išeitis, kai nebuvo ką veikti arba kai buvo juntama meilės stoka AŠ NESIGAILIU NĖ VIENOS SUKNISTOS AKIMIRKOS PRALEISTOS SU JUO. Visų pirma todėl, kad po to daug išmokau ir daug supratau. Išmokau įsigilinti į savo mintis ir jausmus, atskirti susižavėjimą, simpatiją ir panašius dalykus. O visų antra aš pati gavau tai ko norėjau iš jo, savotiškai pasinaudojus palankia situacija. Taigi drįstu teigti, kad šie metai buvo vieni geriausių ir aš nesigailiu dėl nieko, net dėl tų kvailų klaidų kurias kartojau net žinodama, kad tai klaida.
Taigi kaip sakoma: what doesn't kill you, makes you stronger. O aš sakau: What doesn't kill you gives you XP.
Taigi LEVEL UP !!
Ačiū už dėmesį,
xoxo iMagiNAtion.
2012 m. balandžio 29 d., sekmadienis
intro.
- Palauk,-tyliai tarstelėjau. Buvau įsikibusi jo striukę. Į juodą odinę rankovę nagai buvo beveik įsmigę, taigi jis negalėjo niekur pabėgti.
- Ko dar?- jis atsisuko į mane ir kiek suraukė antakius. Nė pati nepajutau kaip prisitraukiau Jį prie savęs ir prispaudžiau savo lūpas prie jo. Viens, du, trys... Akimirką kiek išsigandusi stebeilijau į Jo akis, tada tame veide išvydau plačią šypseną. Pašaipią? Ar šiaip šypseną? Vieną buvo aišku - mielą. Plačią, mielą šypseną. Atsakiau į ją tuo pačiu ir atsisveikinę mudu pasukom į skirtingas puses. Ėjau šypsodama plikiems medžiams ir nežinojau kodėl... ... ... ... ... ...
__
Staiga pašokau išpilta šalto prakaito ir giliai alsuodama. Vėl sapnavau tą paskutinę akimirką, kai turėjau vilties. Mažą, mažutėlę kruopelę vilties. Dabar supratau kokia aš kvailė.... Buvau? Tikriausiai, bet vis grįždavau į tą kvailumo būseną kai iš tikrųjų tikėdavau, kad gal vis dėl to?.... Tačiau taip būdavo retai. Dabar prisiminus visa tai pradedu juoktis. Vienintelis dalykas kurio mane tas Asilas išmokė tai tobulo ignoravimo meno. Vien dėl to galiu jam dėkoti, o daugiau nieko gero iš viso to negavau. Tik be reikalo iššvaisčiau savo laiką.
Apgraibomis susiradau telefoną, kuris ilsėjosi po pagalve. Spustelėjus mygtuką įsižiebė ekranas it ta, rodos nesryški šviesa, privertė mane prisimerkti.Oficialiai miegoti buvo likusi valanda. Žinojau, kad jeigu dabar užmigsiu, paskui atsikelsiu penkiom minutėm per vėlai ir pavėluosiu, tad nusprendžiau neskubėdama susiruošti į "mokyklą". Vis dar prastai matydama aplinką atsargiai išlipau iš lovos ir lėtai susiradusi stalinę lempą įjungiau šviesą. Susikrovus viską, ko man prireiks išgyvenimui šiandien, į kuprinę, susirinkau rūbus ir patraukiau į vonią.
Šaltas dušas atgaivino mane, kitaip sakant - prikėlė iš mirusių, net tiesiogine to žodžio prasme buvau "The walking dead". Prieš veidrodį praleidau gal dvidešimt minučių, kol galų gale priverčiau plaukus stovėti taip kaip noriu aš. Pavalgiusi pusryčius dar dešimt minučių stovėjau prieš veidrodį. ,, Kas negerai?"- mintyse paklausiau savęs, bet tuojau papurčiau galvą.
- Nereikia, supratai?-pasakiau pati sau ir pasičiupusi kuprinę išėjau.
Išėjus į lauką susigūžiau, pūtė stiprus vėjas. Tuojau kišenėję susiradau ausines ir patraukiau mokyklos link išsirinkusi neutralią dainą. Tokią kuri man neprimena jokio žmogaus, jokios praeities akimirkos. Nieko, kas galėtų sugadinti šį rytą, nes nepaisant žvarbaus vėjo, jis buvo tobulas. Ėjau pasinėrusi į dainą, į dainą kuri laukia savo žmogaus ar akimirkos. Nė nepastebėjau kaip nuo taško "A" atėjau iki taško "B". Tingiai nupėdinus iki savo spintelės paslėpiau joje striukę ir patraukiau link kabineto. Koridoriais jau vaikščiojo 'bendraamžiai' , o aš vietoj to, kad kaip visuomet eičiau nudelbusi žvilgsnį į žemę, žvelgiau priešais save ir žvilgsniu bėgiojau po praeinančių veidus, spinteles, duris. Neturėjau į ką žiūrėt, buvau atpratusi nuo to. Į tuštumą priešais save žvelgti negalėjau, todėl gaudžiau kitų veidus. Pro mane praėjo mergina, aiškiai vyresnė, tačiau gerokai žemesnė. Jos šviesiai rudi ir nuo smulkių garbanėlių kiek išsipūtę plaukai buvo kiek žemiau pečių. Jos akių spalvos neįžiūrėjau, nors ji ir žvelgė į mane. Visa ką pavyko matyti tamsiame koridoriuje buvo jos šyptelėjimas į mano pusę. Automatiškai šyptelėjau ir aš. Taip, automatiškai, nes kitaip nesigauna. Mergina atrodė draugiška, aš neturėjau nieko prieš ją... Išskyrus vieną, kai supratau, kas ji tokia. Vis dėl to aš ją žinojau.
Mergina nuėjo sau koridoriumi, o aš sustojau ir atsigręžiau į ją. Pagavusi save greit nusisukau ir papurčiau galvą. Ne , taip negalima. Nuskubėjau link kabineto, dabar jau nudelbusi žvilgsnį į žemę.
_____
Atsėdėjus keturias pamokas jau jaučiausi pavargusi. Kaip įmanoma greičiau ištrūkusi iš klasės patekau į spūstį ant laiptų. Išsigelbėjus iš jos kitame aukšte pastebėjau artėjančią draugę. Iškart išsišiepiau, jau senai buvau ją mačiusi. Ji pastebėjusi mane irgi išsišiepė:
- Hella ,-sušuko mano vardą perrėkdama pertraukos šurmulį ir jau rodos buvo priartėjusi prie manęs kai staiga prilėkė prie mano klasiokės ir vietoj to, kad pasisveikintų su manim pasisveikino su ja. Likau stovėti, nesusigaudžiau kas čia įvyko. Tada jau norėjau pati prieiti prie jos, bet štai mano draugė priėjo prie kitos klasiokės, paskui prie dar kitos. Ir galų gale dingo spūstyje už rankos nusitvėrus trečią... ''O taip..." - pagalvojau, o juk dar vakar ji įtikinėjo mane, kad aš esu viena geriausių jos draugių, kad džiaugiasi , jog mane pažįsta... Įtikinėjo mane , kad gyvenimas nėra beprasmis, kad aš esu verta daug daugiau... Kad gražiai šoku, kad gerai dainuoju, kad neturėčiau nuvertinti savęs.. Kad turiu pamilti save, kad esu nuostabi tokia kokia esu...
O tą akimirką kažkas privertė mane galvoti, kad visa tai buvo melas. Nebūčiau nieko blogo pagalvojus, jeigu tai būtų buvęs pirmas kartas. Taip, deja taip jau buvo nutikę jau mažiausiai kokius 30 kartų jeigu nedaugiau... Vargu ar ji pati pastebi, kad taip "netyčia" įvyksta. Jau norėjau šaukti ,,Gabi..." bet buvo gerokai per vėlu. Stovėjau tenai jau kokias penkias minutes. Tą suvokus nudelbiau žvilgsnį ir nuėjau, o pasiekus kabinetą užsidėjau kaukę ir šypsodama įsitraukiau į klasiokių pokalbį apie... Kažką. Nežinau, mažai kalbėjau ir mažai klausiau apie ką jos ten kalbėjo. Mano mintyse dabar buvo tuščia. Nejaučiau nieko, negalvojau apie nieką. Tyliai atsidusau. Nors aplink mane buvo daugybė žmonių, aš buvau viena. Vienui viena, net turėdama krūvą draugų ir tuos kelis tikruosius draugus. Buvau viena.
