Surprise Me

Už sienos kažkas krebždėjo, o aš slėpiau savo ašaras po šiltu apklotu. Dar visai nenorėjau keltis. Tai man jau buvo kažkur matyta, iš kažkur pažįstama. Tas tobulas ignoravimo menas ir nervų tampymas. Kodėl gi žmonės negali iš karto parašyti kas yra? Žinoma, gal ir nebūtų taip svarbu, bet kuomet tu žinai, jog kažkam rūpi vis dėl to pasidaro sunku. O ar tau rūpi? Geras klausimas į kurį atsakymo taipogi nežinau. Kaip ir į klausimą kodėl taip atsitiko? Vis dėl to jau įgytas imunitetas tokiems dalykams neleido nugrimzti pernelyg giliai į kvailus apmastymus. Tad atsikėliau ir susikrovus mantą išpėdinau į mokyklą. Be nuotaikos. Kodėl? Gal būt tai aš kalta? Aišku , kad aš. Eilinį kartą naiviai patikėjau žmogumi. Ne, tada nebuvo kuo tikėt, o dabar buvo. Tas tikėjimas aptemdė protą. Ir kas iš to? Sustojau kaip įbesta vidury šaligatvio. Nerūpi. Man tas pats. Tai tuomet kokio velnio įtikinėjai, kad viskas bus gerai? Nė velnio aš daugiau tavim netikėsiu. Be žodžių parėjau ir atsisėdau ant lovos. Kas dabar bus? Jutau vėsias ašaras ant užkaitusių skruostų. Pykau. Taip aš pykau. Ne to aš tikėjausi. Kur dingo pažadai? Meškis ant mano lovos liūdnai mirktelėjo. Paslėpiau jį spintoje, bet tuojaus vėl pasiėmiau. Ne. Meškis nekaltas. Kalta aš kad naiviai tikėjau. Ir verkti čia nėra ko. Gyvenimas mane stebino ir kuo toliau tuo labiau. Nutraukiau nuo kaklo pakabuką ir šveičiau ant stalo. Taika.... Per jį vien nelaimės. Ėmiau įnirtingai rašyti žinutę bet ją tuojau ištryniau. Ne man to nereikia. išgyvensiu, juk yra buvę ir blogiau. Negaliu aš pakeist žmonių apsisprendimo. Žinoma man skaudu ir net labai, tačiau jeigu jau taip nuspręsta, nežadu bandyti visko pakeisti. Tačiau taip jau nebebus. Gal po savaitės, kitos, vėl rasiu žinutę. Na tai kas? Jau nebebus taip pat. Aš žinau, kad viskas bus gerai. MAN viskas bus gerai. Kartojau tai galvoje tiesindama plaukus ir stebėdama savo atvaizdą veidrodyje. Man bus gerai. Dirstelėjau į telefoną, jo ekranas švietė, bet kažkaip man jau tas pats. Žinau kad tai ne jis. Na ir kas? Tebūnie.

__

Tavo norai man tilpo delne, o aš gavau ko norėjau. Išpildžiau norą iš savo sąrašo ir man užtenka. Prisimenu ne vieną, dabar jau praeities, momentą kuomet buvo gerai...  Ir rodos vėl apima tas liūdesys... NE. Šiandien geriau nei vakar, rytoj geriau nei šiandien. Tai ne mano apsisprendimas, bet aš nesistengsiu pakeisti tavo nuomonės. Jei tau nerūpi tai man tuo labiau. Aš gyvenu nuostabų gyvenimą, turiu viską ko man reikia čia pat. Mylinčią šeimą, šaunius draugus, mėgstamus užsiėmimus, darau ką noriu, turiu visus materealius daigtus kurių noriu, kas gali būt geriau? Ankščiau galvojau, kad iki pilnos laimės man trūksta to vienintelio... Bet ir be jo gerai. Juk svarbiausia, kad aš laisva, juk turiu viską ir to iš manęs neatims nei kažkieno užgaulūs žodžiai, nei dvejetas iš matematikos... Niekas. O tuo labiau tu. Aš to neleisiu. Kartą jau leidau kažkam tai padaryti, bet tai nesikartos. Pasimokiau. Ir rodos man buvo gera, maniau, kad ėmė nesisekti... Bet iš tikrųjų visi tie įvykiai kuriuos laikiau nesėkmėmis, kaip tik ir buvo ta tikroji sėkmė. O man pasisekė. Žinai kodėl? Kad nepatikėjau dar labiau.
__

Dabar aš toliau gyvenu savo gyvenimą, kuriame nieko netrūksta. Ir žinot, aš buvau laiminga. Ir dabar aš esu laiminga. Juk tai tik lašas jūroj. Tačiau sutinku, kad mane gyvenimas labai nustebino. Tiek ir tokių keistų įvykių per vieną vakarą... Nesitikėjau. Manes, turbūt, jau niekas nebenustebins... Priimat tai kaip iššukį?
Puiku.
Come and surprise me.

xoxo, Dina

Pink Ego Box

Sveikučiai pupuliai kurie dar skaito šitas rašliavas, kurias aš rašau, kad neišprotėčiau visai. Taip jau būna, kad arba aš neturiu apie ką rašyti, arba norisi rašyt apie šimtą dalykų vienu metu. Apsiribosiu šį kartą keliais.


Taigi, sėdžiu čia jau kelintą kartą persirišdama plaukus ir vis nerasdama patogios sėdėjimo padėties, veju šalin mintis apie žmogų, kurio pasiilgau labiau negu šiltų pavasario dienų, šokoladinių ledų ar pasivaikščiojimų garažų stogais (kurių aš tikrai pasiilgau ;/ ). Ir kodėl visuomet taip gaunasi? Ogi todėl, kad žmonės nesikalba. Aš nekalbu dabar konkrečiai apie mano atvejį, o apskritai. Jeigu nors trumpam sustotume ir nuoširdžiai pasišnekėtume su kažkuo dėl kažko labai svarbaus, paklaustume rūpimų klausimų, o mums jie būtų nuoširdžiai atsakyti, arba išsiaiškinti visas smulkmenėles, kurios neduoda ramybės, o kartais net ir suardo ilgai trukusią draugystę, kurios vertę pajaučiame tik tada, kai jos nebėra (personal experience). Visada yra nuostabu su kažkuo pasikalbėti, kažkam išlieti mintis ir papasakoti kas tave persekioja veda iš proto ir kartais taip gniuždo, kad nesinori lipti iš lovos ir kažką daryti. Tik, aišku, reikia žinoti kam galima taip išsipasakoti, o kam ne. Jei žinai arba pataikai, blogiausiu atveju, tada yra gerai, bet jeigu ne.... Tuomet tampi netik visišku retardu, bet ir savanaudžiu debilu, kurio sarkastiškas pasakymas "nusišausiu" suprantamas kaip ketinimas nusižudyti, o paaiškinimas suprantamas tartum kito žmogaus žeminimas už tai, kad jis tau išrėžė moralą už nieką.

Lieka tik vienas klausimas : kaip susitvarkyt tą suknistą depresinę nuotaiką? O aš darau tai ką sugalvoju. For example nuėjau ir nusiryžinau dalį plaukų ir man px :) Jeigu nuo to aš pasijusiu geriau, tai ir darau. Toks ir būtų mano patarimas, nuotaiką pasikelti nereikia kažkokių specialių būtų, tam nėra kažkokių nuostatų. Tiesiog reikia padaryti tai ko nori, kas šovė į galvą.

Aišku, nuo to nepraėjo mintys apie žmogų kurio pasiilgau... Katik čia buvau parašius belenkokio ilgumo vos ne "žinutę" jam, bet pamaniau , kad jos nereikia ir ištryniau. Reikia laiko, nors tas laukimas ir žudooooo (kad ir morališkai)....

Taigi kol kas tiek, nesiraukit ant mentų, pupuliai, ir saldžių Jums sapnų ;]* O aš einu nusišaut ;DD

xoxo iMagiNation