Taigi, sėdžiu čia jau kelintą kartą persirišdama plaukus ir vis nerasdama patogios sėdėjimo padėties, veju šalin mintis apie žmogų, kurio pasiilgau labiau negu šiltų pavasario dienų, šokoladinių ledų ar pasivaikščiojimų garažų stogais (kurių aš tikrai pasiilgau ;/ ). Ir kodėl visuomet taip gaunasi? Ogi todėl, kad žmonės nesikalba. Aš nekalbu dabar konkrečiai apie mano atvejį, o apskritai. Jeigu nors trumpam sustotume ir nuoširdžiai pasišnekėtume su kažkuo dėl kažko labai svarbaus, paklaustume rūpimų klausimų, o mums jie būtų nuoširdžiai atsakyti, arba išsiaiškinti visas smulkmenėles, kurios neduoda ramybės, o kartais net ir suardo ilgai trukusią draugystę, kurios vertę pajaučiame tik tada, kai jos nebėra (personal experience). Visada yra nuostabu su kažkuo pasikalbėti, kažkam išlieti mintis ir papasakoti kas tave persekioja veda iš proto ir kartais taip gniuždo, kad nesinori lipti iš lovos ir kažką daryti. Tik, aišku, reikia žinoti kam galima taip išsipasakoti, o kam ne. Jei žinai arba pataikai, blogiausiu atveju, tada yra gerai, bet jeigu ne.... Tuomet tampi netik visišku retardu, bet ir savanaudžiu debilu, kurio sarkastiškas pasakymas "nusišausiu" suprantamas kaip ketinimas nusižudyti, o paaiškinimas suprantamas tartum kito žmogaus žeminimas už tai, kad jis tau išrėžė moralą už nieką.
Lieka tik vienas klausimas : kaip susitvarkyt tą suknistą depresinę nuotaiką? O aš darau tai ką sugalvoju. For example nuėjau ir nusiryžinau dalį plaukų ir man px :) Jeigu nuo to aš pasijusiu geriau, tai ir darau. Toks ir būtų mano patarimas, nuotaiką pasikelti nereikia kažkokių specialių būtų, tam nėra kažkokių nuostatų. Tiesiog reikia padaryti tai ko nori, kas šovė į galvą.
Aišku, nuo to nepraėjo mintys apie žmogų kurio pasiilgau... Katik čia buvau parašius belenkokio ilgumo vos ne "žinutę" jam, bet pamaniau , kad jos nereikia ir ištryniau. Reikia laiko, nors tas laukimas ir žudooooo (kad ir morališkai)....
Taigi kol kas tiek, nesiraukit ant mentų, pupuliai, ir saldžių Jums sapnų ;]* O aš einu nusišaut ;DD
xoxo iMagiNation
