intro.
- Palauk,-tyliai tarstelėjau. Buvau įsikibusi jo striukę. Į juodą odinę rankovę nagai buvo beveik įsmigę, taigi jis negalėjo niekur pabėgti.
- Ko dar?- jis atsisuko į mane ir kiek suraukė antakius. Nė pati nepajutau kaip prisitraukiau Jį prie savęs ir prispaudžiau savo lūpas prie jo. Viens, du, trys... Akimirką kiek išsigandusi stebeilijau į Jo akis, tada tame veide išvydau plačią šypseną. Pašaipią? Ar šiaip šypseną? Vieną buvo aišku - mielą. Plačią, mielą šypseną. Atsakiau į ją tuo pačiu ir atsisveikinę mudu pasukom į skirtingas puses. Ėjau šypsodama plikiems medžiams ir nežinojau kodėl... ... ... ... ... ...
__
Staiga pašokau išpilta šalto prakaito ir giliai alsuodama. Vėl sapnavau tą paskutinę akimirką, kai turėjau vilties. Mažą, mažutėlę kruopelę vilties. Dabar supratau kokia aš kvailė.... Buvau? Tikriausiai, bet vis grįždavau į tą kvailumo būseną kai iš tikrųjų tikėdavau, kad gal vis dėl to?.... Tačiau taip būdavo retai. Dabar prisiminus visa tai pradedu juoktis. Vienintelis dalykas kurio mane tas Asilas išmokė tai tobulo ignoravimo meno. Vien dėl to galiu jam dėkoti, o daugiau nieko gero iš viso to negavau. Tik be reikalo iššvaisčiau savo laiką.
Apgraibomis susiradau telefoną, kuris ilsėjosi po pagalve. Spustelėjus mygtuką įsižiebė ekranas it ta, rodos nesryški šviesa, privertė mane prisimerkti.Oficialiai miegoti buvo likusi valanda. Žinojau, kad jeigu dabar užmigsiu, paskui atsikelsiu penkiom minutėm per vėlai ir pavėluosiu, tad nusprendžiau neskubėdama susiruošti į "mokyklą". Vis dar prastai matydama aplinką atsargiai išlipau iš lovos ir lėtai susiradusi stalinę lempą įjungiau šviesą. Susikrovus viską, ko man prireiks išgyvenimui šiandien, į kuprinę, susirinkau rūbus ir patraukiau į vonią.
Šaltas dušas atgaivino mane, kitaip sakant - prikėlė iš mirusių, net tiesiogine to žodžio prasme buvau "The walking dead". Prieš veidrodį praleidau gal dvidešimt minučių, kol galų gale priverčiau plaukus stovėti taip kaip noriu aš. Pavalgiusi pusryčius dar dešimt minučių stovėjau prieš veidrodį. ,, Kas negerai?"- mintyse paklausiau savęs, bet tuojau papurčiau galvą.
- Nereikia, supratai?-pasakiau pati sau ir pasičiupusi kuprinę išėjau.
Išėjus į lauką susigūžiau, pūtė stiprus vėjas. Tuojau kišenėję susiradau ausines ir patraukiau mokyklos link išsirinkusi neutralią dainą. Tokią kuri man neprimena jokio žmogaus, jokios praeities akimirkos. Nieko, kas galėtų sugadinti šį rytą, nes nepaisant žvarbaus vėjo, jis buvo tobulas. Ėjau pasinėrusi į dainą, į dainą kuri laukia savo žmogaus ar akimirkos. Nė nepastebėjau kaip nuo taško "A" atėjau iki taško "B". Tingiai nupėdinus iki savo spintelės paslėpiau joje striukę ir patraukiau link kabineto. Koridoriais jau vaikščiojo 'bendraamžiai' , o aš vietoj to, kad kaip visuomet eičiau nudelbusi žvilgsnį į žemę, žvelgiau priešais save ir žvilgsniu bėgiojau po praeinančių veidus, spinteles, duris. Neturėjau į ką žiūrėt, buvau atpratusi nuo to. Į tuštumą priešais save žvelgti negalėjau, todėl gaudžiau kitų veidus. Pro mane praėjo mergina, aiškiai vyresnė, tačiau gerokai žemesnė. Jos šviesiai rudi ir nuo smulkių garbanėlių kiek išsipūtę plaukai buvo kiek žemiau pečių. Jos akių spalvos neįžiūrėjau, nors ji ir žvelgė į mane. Visa ką pavyko matyti tamsiame koridoriuje buvo jos šyptelėjimas į mano pusę. Automatiškai šyptelėjau ir aš. Taip, automatiškai, nes kitaip nesigauna. Mergina atrodė draugiška, aš neturėjau nieko prieš ją... Išskyrus vieną, kai supratau, kas ji tokia. Vis dėl to aš ją žinojau.
Mergina nuėjo sau koridoriumi, o aš sustojau ir atsigręžiau į ją. Pagavusi save greit nusisukau ir papurčiau galvą. Ne , taip negalima. Nuskubėjau link kabineto, dabar jau nudelbusi žvilgsnį į žemę.
_____
Atsėdėjus keturias pamokas jau jaučiausi pavargusi. Kaip įmanoma greičiau ištrūkusi iš klasės patekau į spūstį ant laiptų. Išsigelbėjus iš jos kitame aukšte pastebėjau artėjančią draugę. Iškart išsišiepiau, jau senai buvau ją mačiusi. Ji pastebėjusi mane irgi išsišiepė:
- Hella ,-sušuko mano vardą perrėkdama pertraukos šurmulį ir jau rodos buvo priartėjusi prie manęs kai staiga prilėkė prie mano klasiokės ir vietoj to, kad pasisveikintų su manim pasisveikino su ja. Likau stovėti, nesusigaudžiau kas čia įvyko. Tada jau norėjau pati prieiti prie jos, bet štai mano draugė priėjo prie kitos klasiokės, paskui prie dar kitos. Ir galų gale dingo spūstyje už rankos nusitvėrus trečią... ''O taip..." - pagalvojau, o juk dar vakar ji įtikinėjo mane, kad aš esu viena geriausių jos draugių, kad džiaugiasi , jog mane pažįsta... Įtikinėjo mane , kad gyvenimas nėra beprasmis, kad aš esu verta daug daugiau... Kad gražiai šoku, kad gerai dainuoju, kad neturėčiau nuvertinti savęs.. Kad turiu pamilti save, kad esu nuostabi tokia kokia esu...
O tą akimirką kažkas privertė mane galvoti, kad visa tai buvo melas. Nebūčiau nieko blogo pagalvojus, jeigu tai būtų buvęs pirmas kartas. Taip, deja taip jau buvo nutikę jau mažiausiai kokius 30 kartų jeigu nedaugiau... Vargu ar ji pati pastebi, kad taip "netyčia" įvyksta. Jau norėjau šaukti ,,Gabi..." bet buvo gerokai per vėlu. Stovėjau tenai jau kokias penkias minutes. Tą suvokus nudelbiau žvilgsnį ir nuėjau, o pasiekus kabinetą užsidėjau kaukę ir šypsodama įsitraukiau į klasiokių pokalbį apie... Kažką. Nežinau, mažai kalbėjau ir mažai klausiau apie ką jos ten kalbėjo. Mano mintyse dabar buvo tuščia. Nejaučiau nieko, negalvojau apie nieką. Tyliai atsidusau. Nors aplink mane buvo daugybė žmonių, aš buvau viena. Vienui viena, net turėdama krūvą draugų ir tuos kelis tikruosius draugus. Buvau viena.
